Vidaus erdvių – interjero įrengimas yra reikšminga investicija, sudaranti nemažą dalį statybos ar nekilnojamo turto įsigijimo kaštų. Funkcionalumas ir estetika, suteikianti vizualų komfortą, yra dvi pagrindinės interjero dedamosios, besikeičiančios priklausomai nuo laikmečiui būdingų technologijų ir naudojamų medžiagų. Ar gali būti ilgaamžis ir tuo pat metu stilingas interjeras, kokios tendencijos vyrauja ir, tikėtina, išliks lietuviškuose interjeruose?
Straipsnis trumpai:
- • Kas įtakojo ir įkvėpė lietuviško interjero kūrėjus prieš kelis šimtus metų?
- • Lietuviško interjero ištakos – nuo LDK laikų
- • Nenutolti nuo šaknų, formuojant novatoriškumo ir tautiškumo sintezę – Jonas Prapuolenis.
- • Interjerų raida atkūrus nepriklausomybę – atsivėrė galimybės, tačiau iškilo pasirinkimo dilema.
- • Laikmečio bruožai ar daugiasluoksniškumas – kas suteikia interjerui vertę?
- • Tapatybės paieškos – kokie pasirinkimai vyrauja šiuo metu ir kas bus svarbu ateityje?
Kviečiame prenumeruoti Axon naujienlaiškį:
Lietuviškas interjeras – integrali Europos estetinės sampratos dalis
Lietuviško interjero ištakos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais, kai vietoje gynybinių įtvirtinimų ir pilių pradėjo kilti didikų dvarai ir rūmai, rodo juos buvus integralia tuometinės Vakarų Europos estetinės sampratos dalimi.
Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo antroji žmona, italų kilmės karalienė Bona Sforca Aragonietė buvo didelė renesanso kultūros globėja, diegusi iškiliąsias to meto tradicijas ir LDK valdovų rūmuose. Iki šių laikų išlikę Vilniaus Universiteto, įkurto XVI amžiuje ir laikomo vienu seniausiu Vidurio ir Rytų Europos universitetų, interjerai atspindi to meto architektų siekį tapti integralia Europos katalikiškosios kultūros dalimi.
Po vėliau sekusių karų ir okupacijų tikrasis lietuviškos moderniosios architektūros ir tuo pačiu interjero atgimimas ypač ryškus XX a. pradžios laikinojoje Lietuvos sostinėje – Kaune. Nors buvo jaučiama to meto Europos šalyse vyravusio Art deco stiliaus įtaka, tautiškumo paieškos lėmė interjeruose ir lietuvišką tapatybę atspindėjusių elementų naudojimą, apie tai byloja iškilūs menininko, amatininko, pirmojo lietuviško baldų ir interjero dizainerio Jono Prapuolenio (1900-1980) artefaktai. 1934–1935 m.
J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) interjero skyriuje. Pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ 1937 metais Paryžiuje jis buvo apdovanotas aukso medaliu už unikalų, tautiniais motyvais dekoruotą lietuviškų svetainės baldų komplektą, o sidabro medaliu – už menišką parketą ir kitus medžio dirbinius.
Šie apdovanojimai tarptautiniu mastu įrodė J. Prapuolenio talentą sujungti art deco su tautiniu stiliumi. Vėliausiame savo kūrybos laikotarpyje – 1956-1970 metais dizaineriui pavyko suformuoti darnią novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezę.
Todėl, jeigu siekiame lietuviškos tapatybės šiuolaikiniuose interjeruose, jos galima pasisemti tiek iš karališkojo dvaro, tiek ir iš mūsų šalies liaudies amatų tradicijų, atgaivinti istorinę atmintį ir tradicijas šiuolaikiškai jas interpretuojant.
Nuo vienadienės mados įnorių gelbėja konteksto suvokimas, patirtis ir meistriškumas
Neretai, įrengiant interjerą, baiminamasi, kad „mada“ greitai praeis ir interjeras atsibos. Todėl svarbu suprasti, kad interjero kūrimas yra viena iš dizaino krypčių, kurio pagrindines tendencijas išgrynina dizaino pasaulio autoritetai – žymūs interjero ar produkto (baldų) dizaineriai, o taip pat tarptautinių parodų organizatoriai („iSaloni“ Milane, „Tendence“ Frankfurte prie Maino, „Maison“ – Paryžiuje).
Šias parodas organizuojančios komandos suburia sociologų, architektų, dizainerių ir kitų šios srities specialistų, kurių kolektyvinės įžvalgos padeda prognozuoti tikėtinas kryptis. Toną užduoda ir žymūs vardai, todėl žymaus architekto, dizainerio sukurtas interjeras ar baldas ilgainiui tik įgauna vertę. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ar paseno, atsibodo Valstybinio operos ir baleto teatro Vilniuje (architektė Elena Nijolė Bučiūtė), Neringos kavinės (architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) interjerai? O jie buvo kurti sovietmečiu, kai medžiagų pasirinkimas buvo itin menkas.
Ribotas medžiagų arsenalas – ne kliūtis talentingam kūrėjui
Akivaizdu – ribotas medžiagų arsenalas talentingam kūrėjui nėra kliūtis įgyvendinti sumanymą, o deficitas tik skatina kūrybiškumą. Dirbant tuometiniame Baldų projektavimo konstravimo biure Vilniuje (Baldų PKB) teko ne kartą tuo įsitikinti.
Šioje valstybinėje įstaigoje dirbantys talentingi dizaineriai pritaikydavo net serijinės baldų gamybos detales ir sumaniai naudojosi nagingų stalių patirtimi: nuo sovietinės nomenklatūros originaliai apipavidalintų kabinetų iki 1985 m dizainerio Jono Gerulaičio (kartu su architektu A. Šarausku) kurtu postmodernistiniu reprezentacinėje Vilniaus Senamiesčio dalyje esančiu „Astorijos“ (dabar „Radisson Blu Royal Astorija“) viešbučio interjeru, kuris, deja, neišliko.
Kaip neišliko ir architektės Audros Kaušpėdienės su kolegomis jau nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu projektuotas „Vidudienio“ Gedimino prospekte Vilniuje, „Le Provence“ restorano, „Ritos slėptuvės“ picerijos interjerai. Užtat postmodernizmo dvasia alsuojantis architektės sukurtas artefaktas – medžio darbų profesionalų restauruotas architektų biuro „Jungtinės pajėgos“ baras neseniai tapo pirmuoju Nacionalinio Architektūros instituto Kaune (NAI) interjero dizaino eksponatu. Praeities artefaktai, liudijantys kūrybines paieškas ir gamintojų meistriškumą, ilgainiui tik įgauna vertę.
Koncepcija padeda išgryninti pasirinkimus
Skandinaviškas minimalizmas, ochros atspalviais prisodrintas Viduržemio ar spalvomis trykštantis meksikietiško stiliaus interjeras – priklauso nuo objekto paskirties ir kartu su užsakovu suderintos vizijos. Jeigu tai restoranas ar viešbutis, drąsesni sprendimai gali pritraukti lankytojus. Tačiau kitų kultūrų bei tradicijų interpretacijos yra mažiau atsparios laikui ir, jeigu tokių interjerų fragmentus pavyksta išsaugoti, jie labiau pasitarnauja kaip tyrinėjimų objektai, nei laikui nepavaldūs dizaino kūriniai.
Vis rečiau matome egzotiškų, tolimuosius kraštus menančių interjerų, nors teminiai interjerai iki šiol pasiteisina HORECA (angl. Hotel, Restaurant, and Café/Catering – apgyvendinimo, paslaugų ir maitinimo) sektoriuje, tačiau jų vis mažėja, daugiau dėmesio skiriant kontekstui, erdvės ypatumams ir funkcionalumui.
Kad nepasiklysti dabartinėje neribotoje pasiūloje, svarbu išsigryninti būsimą užduotį. Vis dažniau interjero dizaineriai vadovaujasi laiko išbandymams atsparesne koncepcija, nei siekia trumpalaikio efekto.
Tvirtas pozicijas užima amžinoji klasika ir nuosaikus lakoniškas modernizmas – laiko patikrinti sprendimai. Pastaruoju metu, kartu su kintančiu požiūriu į vartojimą, tvarumo poreikiu, ryškėja tendencija išsaugoti tai, kas dar yra išlikę vertingo ir pritaikyti moderniuose interjeruose, sukuriant patį vertingiausią – prisiminimų sluoksnį.
Autentika – kiekvienas sluoksnis vertingas
Išmėginus įvairius stilius – tiek klasiką ar minimalizmą, tiek ir pseudo etno, supratome, kad yra ir dar viena, labai svarbi interjero dimensija – autentika. Galima daryti prielaidą, kad lūžis įvyko žmonėms įvertinus buvusių gamyklų pastatuose įrengtų apartamentų – loftų išskirtinumą.
Loftai, ko gero, pasiekė didžiausią proveržį, kai dėl autentiškos erdvės aukštomis lubomis, net ir su industriniais elementais, būsimieji jų gyventojai pasiryždavo aukoti patogumą, erdvių privatumą – pasirinkdami labiau izoliuoto miegamojo ar vaikų kambario nebuvimą, nes loftai įprastai turi vieną didelį langą ir tik vienoje pusėje. Vieni pirmųjų loftų nekilnojamojo turto vystytojų buvo įrengti Sapiegos rūmų komplekse, Antakalnio rajone, Vilniuje, autentiškame rekonstruotame pastate, kiek vėliau – ir „Telegrafo“ loftai Kaune. Abu šie pastatai yra kultūros paveldo, kas ypač pabrėžiama NT skelbimuose kaip ypatingos, charakterį interjerams suteikiančios vertybės.
Vertingąsias paveldo pastatų savybes – išlikusias konstrukcijas, interjero elementus, o juolab pačių erdvių charakterį ir derėtų pabrėžti interjere, jeigu siekiame išskirtinumo bei sąsajų su mūsų šalies istorija, kuri taip pat yra unikali.
Prikelti pastatus, jų vidaus erdves antram gyvenimui, laikantis žiedinės ekonomikos principų, yra ne tik tvaru – tokių pastatų erdvės alsuoja pagarba praeities kartoms, jose gyvenusioms ir dirbusioms.
Nemažai pastatų net ir sovietmečiu Lietuvos architektai projektavo pagal geriausius pažangių Vakarų Europos šalių pavyzdžius, juos rekonstruojant aptinkama nemažai ir vertingų meno kūrinių – vitražų, freskų, kurie dar neseniai keliavo į sąvartynus. Pastarųjų metų tendencija – jeigu nepavyksta išsaugoti autentiškoje vietoje, jie pasitarnauja kaip kitų erdvių – restoranų, kavinių, biurų dekoro elementas.
Tapatybės paieškos – kontekstualumas, genius loci
Jeigu šiuo metu kuriame naują sluoksnį – naujai statome pastatą ir įrengiame jame interjerą, ieškoti įkvėpimo galime esamoje aplinkoje. Kurioje vietoje yra pastatas, kokia šios vietos ypatybė, kuo garsėja regionas, miestas ar rajonas? Kokia urbanistinė struktūra jam būdinga, kokia augmenija?
Niekas taip neatspindi kūrėjo meistriškumo, kaip vietos dvasios (lot. genius loci) pajautimas. Jeigu būsime savimi, vertinsime savo paveldą, visuomet būsime pasauliui įdomūs. Tarptautiniame architektūros festivalyje „World Architecture Festival 2025“ (WAF) Majamyje architekto Mariaus Mateikos vadovaujamos studijos „MAMA architects“ kurtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras buvo atrinktas iš daugiau nei 37 šalių atstovų pateiktų 780 projektų, šalia tokių architektūros gigantų kaip „Foster + Partners“, „Bjarke Ingels group“, „Studio Gang“, „Grimshaw“ ir „Perkins&Will“, kaip pavyzdinis viešųjų pastatų interjeras.
Projektas tapo dėmesio centru dėl unikalaus molio dekoro, kuriam prireikė net 32 tonų molio ir specialiai sukurtos technologijos, leidusios tradicinę medžiagą paversti inovacija. „Šis įvertinimas – tai žinutė, kad pasaulis pasiilgo tikrumo“, – sakė M. Mateika.
Besikeičianti ilgaamžiškumo samprata – tvarumas (vietinės medžiagos) ir galimybė prisitaikyti prie pokyčių
Žmogus iki XX a pradžioje gyveno darnoje su gamta, ją stebėjo. Beveik po 100 metų architektai ir interjero dizaineriai vėl gręžiasi į tradicines medžiagas, suprasdami tiek socialinės atsakomybės svarbą – įtraukti vietinius gamintojus į procesus, tiek ir sveikos aplinkos būtinybę.
Architektai Aidas Krutejavas ir Ieva Baranauskaitė suprojektavo ir pastatė namą Kauno rajone, kartu atlikdami ir tiriamąjį tvarios statybos darbą: surinko tvarių Baltijos jūros regione gamintų produktų katalogą, siekiant sumažinti anglies pėdsaką ir ilgalaikį poveikį aplinkai.
Anot architekto, šiuolaikinė industrializacija ir globalios tiekimo grandinės leidžia medžiagas atsivežti ir bet kurios pasaulio šalies, tačiau taip niveliuojama architektūrinė išraiška ir prarandamas „know-how“. Todėl nemažai architektų ir interjero dizainerių prioritetą teikia medžiagoms, kurių gamyba skatina projektui artimo regiono ekonominę raidą ir palaiko tokius amatus, kaip medžio ir metalo apdirbimas.
Architekto Manto Peteraičio projektuotas restorano ir pirties klubo interjeras įrengtas pritaikant visus naudotus ir restauruotus baldus, taip pat eksponuojamas ir iš griaunamo statinio Klaipėdoje išgelbėtas luitinis vitražas. Išlaikydami pagarbą praeičiai, galime sukurti originalią, mūsų šalies vystymosi raidą ir skirtingus, kad ir nesenos, istorijos etapus atspindintį interjerą.
Projektuojant šiuolaikinį interjerą vertybe tampa nebe ilgaamžiškumas, o lankstumas – galimybė prisitaikyti prie pokyčių. Pagrindinis planavimo procesas turėtų prasidėti nuo prioritetų nustatymo. Todėl svarbu atsižvelgti ir į ateityje planuojamas transformacijas, numatyti būsimus pokyčius ir sukurti ilgalaikę objekto plėtros strategiją.
Interjero dizaino sprendimai, jungiant pagrindines uždaresnes patalpas su bendromis, gali ateityje užtikrinti mažiau kaštų reikalaujančias korektūras – tam tikrų pertvarų ar baldų transformacija yra kur kas paprastesnė, nei inžinerinių tinklų pokyčiai.
Apibendrinant
Ar lietuviškas interjeras jau turi tų ypatingų bruožų, kurie jį išskirtų iš kitų Europos šalių interjerų?
Kol kas interjero „lietuviškumas“ dar formuojasi ir tik kūrybiškumas lems, ar galėsime išsiskirti. Siekiant interjero išskirtinumo ir ilgaamžiškumo, svarbu laikytis pagrindinių principų:
- dėmesys kiekvieno individo ar įmonės poreikiams ir saviraiškai;
- pagarba istorijai: kur įmanoma išsaugant kultūrinius sluoksnius, sukurti pasakojimą apie interjero raidos etapus;
- tvarumas: naudoti vietines medžiagas; labiau kliautis išlikusiomis tradicinėmis technologijomis – medžio apdirbimo, keramikos, baldų pramonės, tekstilės.
