Vidaus erdvių – interjero įrengimas yra reikšminga investicija, sudaranti nemažą dalį statybos ar nekilnojamo turto įsigijimo kaštų. Funkcionalumas ir estetika, suteikianti vizualų komfortą, yra dvi pagrindinės interjero dedamosios, besikeičiančios priklausomai nuo laikmečiui būdingų technologijų ir naudojamų medžiagų. Ar gali būti ilgaamžis ir tuo pat metu stilingas interjeras, kokios tendencijos vyrauja ir tikėtina, išliks lietuviškuose interjeruose?
Lietuviškas interjeras – integrali Europos estetinės sampratos dalis
Kalbant apie interjero svarbą, labiausiai įstrigo atmintin vieno seniausių Europoje universiteto, įkurto 1290 m Lisabonoje ir 1537 m galutinai perkelto į Koimbrą, karaliaus João (Jono) V 1717–1728 metais įrengta biblioteka, kurios fonduose saugoma apie 250 000 tomų iki 18 amžiaus išleistų medicinos, geografijos, istorijos, humanitarinių ir fizikos mokslų, civilinės, kanonų teisės, filosofijos, teologijos knygų. Bibliotekos interjeras išliko iki mūsų laikų, o jam įrengti tuo metu karalius išleido dvigubai daugiau lėšų nei universiteto pastatų komplekso, kuriame ir įkurta biblioteka, statyboms. Neatsitiktinai pradėjau nuo bibliotekos, nes namai, kuriuose yra knygų, visuomet kelia pagarbą jų šeimininkui – tai yra aristokratiškas paveldas, tinkantis visų laikų interjerams ir nesvarbu, kad retkarčiais nuo jų gali tekti valyti dulkes.
Lietuviško interjero ištakos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais, kai vietoje gynybinių įtvirtinimų ir pilių pradėjo kilti didikų dvarai ir rūmai, rodo juos buvus integralia tuometinės Vakarų Europos estetinės sampratos dalimi, kuriai didelę įtaką darė renesansas ir barokas. Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo antroji žmona, italų kilmės karalienė Bona Sforca Aragonietė buvo didelė renesanso kultūros globėja, diegusi iškiliąsias to meto tradicijas ir LDK valdovų rūmuose.
Vilniaus universitetas įkurtas XVI a., Europoje sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. VU laikomas vienu seniausių Vidurio ir Rytų Europos universitetų. „Hinc itur ad astra“ (iš čia kylama į žvaigždes) – lotyniška frazė, tapusi VU šūkiu, iškalta ant observatorijos bokšto vadovaujant rektoriui Martynui Počobutui. Taip architektūroje, moksle ir poezijoje susijungė idėja, kad pažinimas leidžia žmogui pakilti virš kasdienybės ir simboliškai siekti žvaigždžių.
Po vėliau sekusių karų ir okupacijų tikrasis lietuviškos moderniosios architektūros ir tuo pačiu interjero atgimimas ypač ryškus XX a. pradžios laikinojoje Lietuvos sostinėje – Kaune. Nors buvo jaučiama to meto Europos šalyse vyravusio Art deco stiliaus įtaka, tautiškumo paieškos įtakojo interjeruose ir lietuvišką tapatybę atspindėjusių elementų naudojimą, apie tai byloja iškilūs menininko, pirmojo lietuviško baldų ir interjero dizainerio Jono Prapuolenio (1900-1980) artefaktai. 1934–1935 m. J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) interjero skyriuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didelę įtaką padarė Paryžiaus dailininkas interjeristas J. Rulmanas, kūręs modernius, meninius, tobulos technikos baldų komplektus. 1936 m. J. Prapuolenis su grupe meistrų sukūrė Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą. Vėliausiame savo kūrybos laikotarpyje – 1956-1970 metais dizaineriui pavyko suformuoti darnią novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezę.
Todėl, jeigu siekiame lietuviškos tapatybės šiuolaikiniuose interjeruose, jos galima pasisemti tiek iš karališkojo dvaro, tiek ir iš mūsų šalies liaudies amatų tradicijų, atgaivinti istorinę atmintį ir tradicijas šiuolaikiškai jas interpretuojant.
Nuo vienadienės mados įnorių gelbėja konteksto suvokimas, patirtis ir meistriškumas
Neretai, įrengiant interjerą, baiminamasi, kad „mada“ greitai praeis ir interjeras atsibos. Todėl svarbu suprasti, kad interjero kūrimas yra viena iš dizaino krypčių, kurio pagrindines tendencijas išgrynina dizaino pasaulio autoritetai – žymūs interjero ar produkto (baldų) dizaineriai, o taip pat tarptautinių parodų organizatoriai. Italijoje kasmet tūkstančius lankytojų pritraukia baldų ir interjero dizaino paroda „iSaloni“ Milane, Vokietijoje – tekstilės paroda „Tendence“ (Frankfurte prie Maino), „Maison“ – Paryžiuje, Prancūzijoje. Šias parodas organizuojančios komandos suburia sociologų, architektų, dizainerių ir kitų šios srities specialistų, kurių kolektyvinės įžvalgos padeda prognozuoti tikėtinas kryptis. Toną užduoda ir žymūs vardai: kaip ir Chanel rankinė, taip ir žymaus dizainerio sukurtas interjeras ar baldas ilgainiui tik įgauna vertę. O ikoniški mid century (praeito šimtmečio vidurio) baldai paveldimi iš kartos į kartą, yra neabejotina vertybė, išraiškingas interjero elementas ir puošmena. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ar paseno, atsibodo Valstybinio operos ir baleto teatro Vilniuje (architektė Elena Nijolė Bučiūtė) , Neringos kavinės (architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) interjerai? O jie buvo kurti sovietmečiu, kai medžiagų pasirinkimas buvo itin menkas.
Ribotas medžiagų arsenalas – ne kliūtis talentingam kūrėjui
Akivaizdu – ribotas medžiagų arsenalas talentingam kūrėjui nėra kliūtis įgyvendinti sumanymą, o deficitas tik skatina kūrybiškumą. Mano pirmieji mėginimai po studijų kurti interjerus dirbant tuometiniame Baldų projektavimo konstravimo biure Vilniuje (Baldų PKB) leido ne kartą tuo įsitikinti. Šioje valstybinėje įstaigoje dirbantys talentingi dizaineriai pritaikydavo net serijinės baldų gamybos detales ir sumaniai naudojosi nagingų stalių patirtimi: nuo sovietinės nomenklatūros – ministrų kabinetų, apmuštų natūraliu lukštu dengtomis MDP plokštėmis iki 1985 m dizainerio Jono Gerulaičio (kartu su architektu A. Šarausku) kurtu postmodernistiniu reprezentacinėje Vilniaus Senamiesčio dalyje esančiu „Astorijos“ (dabar „Radisson Blu Royal Astorija“) viešbučio interjeru, kuris, deja, neišliko. Kaip neišliko ir architektės Audros Kaušpėdienės su kolegomis jau nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu projektuotas „Vidudienio“ Gedimino prospekte Vilniuje, „Le Provence“ restorano, „Ritos slėptuvės“ picerijos interjerai. Užtat postmodernizmo dvasia alsuojantis architektės sukurtas artefaktas – medžio darbų profesionalų restauruotas architektų biuro „Jungtinės pajėgos“ baras neseniai tapo pirmuoju Nacionalinio Architektūros instituto Kaune (NAI) interjero dizaino eksponatu. Praeities artefaktai, liudijantys kūrybines paieškas ir gamintojų meistriškumą, ilgainiui įgauna vertę, todėl nereikėtų skubėti jų „nurašyti“.
Egzotiški interjerai – mažiau atsparūs laikui
Skandinaviškas minimalizmas, ochros atspalviais prisodrintas Viduržemio ar spalvomis trykštantis meksikietiško stiliaus interjeras – priklauso nuo objekto paskirties ir su užsakovu kartu suderintos vizijos. Jeigu tai restoranas ar viešbutis, drąsesni sprendimai gali pritraukti lankytojus. Tačiau, kaip jau matėme iš pateiktų pavyzdžių, įnoringos mados blyksniai ar kitų kultūrų bei tradicijų interpretacijos yra mažiau atsparūs laikui ir, jeigu tokių interjerų fragmentus pavyksta išsaugoti, jie labiau pasitarnauja kaip tyrinėjimų objektai, nei laikui nepavaldūs dizaino kūriniai. Kaip ir mano pirmasis mėginimas sukurti gimnastikos salės interjerą juodai dažytomis lubomis ir geltonomis kolonomis su viršutiniu paslėptu apšvietimu nebuvo palankiai sutiktas tuometinės baldų PKB meno tarybos – laimėjo nuosaikus pastelinių ramių atspalvių sprendimas. Vėliau teko projektuoti gan ekspresyvų tamsių su aukso atspalviais derinių interjerą kaimo turizmo komplekso „Riterio krantas“ Trakuose liukso kambariams – įgyvendinti šiuolaikinę riteriškumo viziją. Iki šiol mėgstu juodą spalvą interjere – tinkamoje vietoje panaudota ji suteikia sodraus gylio, o pastaruoju metu populiarios juodos detalės ir akcentai – išbaigtumo ir lengvos grafikos. Juolab, mūsų akis šiaurės platumoje yra pratusi prie tamsesnių, sodrių atspalvių, jeigu išlaikoma harmonija. Vis rečiau matome egzotiškų, tolimuosius kraštus menančių interjerų, nors teminiai interjerai iki šiol pasiteisina HORECA (angl. trumpinys – Hotel, Restaurant, and Café/Catering – apgyvendinimo, paslaugų ir maitinimo) sektoriuje, tačiau jų vis mažėja, daugiau dėmesio skiriant kontekstui, erdvės ypatumams ir funkcionalumui.
Koncepcija padeda išgryninti pasirinkimus
Kad nepasiklysti dabartinėje neribotoje pasiūloje, svarbu išsigryninti būsimą užduotį. Vis dažniau interjero dizaineriai vadovaujasi laiko išbandymams atsparesne koncepcija, nei siekia trumpalaikio efekto. Tvirtas pozicijas užima amžinoji klasika ir nuosaikus lakoniškas modernizmas – laiko patikrinti sprendimai. Čia verta prisiminti, kad klasikiniu stiliumi vadinama viskas, kas mena šlovingus praeities laikus, kuomet klestėjo dailieji amatai – nuo Antikos iki XX a. vidurio. Ir nesvarbu, kad tokios baldų tipologijos kaip virtuvės baldų spintelės (juolab klasikinės) iš viso nebuvo, kaip ir jose integruoto šaldytuvo ar indaplovės. Virtuvė ar vonia tais laikais buvo gan utilitarios patalpos, slepiamos nuo pašalinių akių. Po dviejų pasaulinių karų ilgam įsitvirtino modernizmas, kai žmonėms reikėjo industriniu būdu greitai statomo būsto, sąlygojamo pramonės revoliucijos, naujų technologijų, masinės gamybos, pagreitėjo gyvenimo tempas. Naujovės greitai prigijo ir vis mažiau buvo užsakoma tradicinių įsprūdinių durų, spintų ar lovų, priešingai – didelė dalis senelių ar tėvų paveldo keliavo į savartynus, o jų vietoje atsirasdavo masinės gamybos produktai, sutinkami beveik visuose tuometiniuose interjeruose. Pastaruoju metu, kartu su kintančiu požiūriu į vartojimą, tvarumo poreikiu, ryškėja tendencija išsaugoti tai, kas dar yra išlikę vertingo ir pritaikyti moderniuose interjeruose, sukuriant patį vertingiausią – prisiminimų sluoksnį.
Autentika – kiekvienas sluoksnis vertingas
Išmėginus įvairius stilius – tiek klasiką ar minimalizmą, tiek ir pseudo etno, supratome, kad yra ir dar viena, labai svarbi interjero dimensija – autentika. Drįstu daryti prielaidą, kad lūžis įvyko žmonėms įvertinus buvusių gamyklų pastatuose įrengtų apartamentų – loftų išskirtinumą. Unikalių senamiesčio patalpų vertę (ne tik gerą lokaciją miestų centruose) daugelis suvokė jau anksčiau – senuose pastatuose buvo įrengiamos palėpės, atidengiami autentiško mūro fragmentai. Deja, nepavyko išvengti ir euroremontų bangos, nušlavusios originalų parketą, ąžuolines grindlentes ar medžio masyvo įsprūdines duris – unikalius, charakterį suteikiančius interjero elementus. Tačiau loftai, ko gero, pasiekė didžiausią proveržį, kai dėl autentiškos erdvės aukštomis lubomis, net ir su industriniais elementais, būsimieji jų gyventojai pasiryždavo aukoti patogumą, erdvių privatumą – pasirinkdami labiau izoliuoto miegamojo ar vaikų kambario nebuvimą, nes loftai įprastai turi vieną didelį langą ir tik vienoje pusėje. Vieni pirmųjų loftų nekilnojamojo turto vystytojų buvo įrengti Sapiegos rūmų komplekse, Antakalnio rajone, Vilniuje, autentiškame rekonstruotame pastate, kiek vėliau – ir „Telegrafo“ loftai Kaune. Abu šie pastatai yra kultūros paveldo vertybės, kas ypač pabrėžiama NT skelbimuose kaip ypatingos, charakterį interjerams suteikiančios vertybės.
Vertingąsias paveldo pastatų savybes – išlikusias konstrukcijas, interjero elementus, o juolab pačių erdvių charakterį ir derėtų pabrėžti interjere, jeigu siekiame išskirtinumo bei sąsajų su mūsų šalies istorija, kuri taip pat yra unikali. Turime išmokti, kartu su interjero užsakovais, kad laiko įspaudais pažymėtos plytos ar grindų lentos istoriniame interjere yra didesnė vertybė, negu naujas minkštų poilsio baldų komplektas. Nes tai yra tas interjero elementas, kurio nenukopijuosi ir nepamatysi kituose pastatuose.
Daugiasluoksniškumas
Žvelgdami į mūsų praeitį, kurioje buvo ir šlovingų laikų, ir praradimų, vis labiau suprantame, kad kiekvienas istorijos sluoksnis yra svarbus. Ne tik vertingi istoriniai pastatai gali tapti apvalkalu išskirtiniam interjerui. Net ir sovietinių laikų gyvenamojo kvartalo katilinė ar buvusi viešoji pirtis, paversta restoranu ar mini viešbutuku, gali atgimti naujam gyvenimui – atidengiant originalų plytų mūrą ar pabrėžiant betoninių paviršių tapybiškumą. Dauguma mūsų šalies piliečių tebegyvena sovietiniuose butuose, kurie buvo itin unifikuoti – tokia pat namo projekto serija, tokie patys ir interjerai: universalios modulinės sekcijos, sofos ar lovos – „jotulės“, „galvės“ ir „medeinos“. Brangstant naujos statybos butams šie būstai įgauna vis didesnę paklausą, jaunesnės šeimos neretai paveldi senelių, tėvų ar dėdžių ganėtinai nugyventą butą. Teko lankytis dviejuose, architektų įrengtuose būstuose, viename iš jų buvo palikta ir perdažyta senoji sekcija, nedidelėje erdvėje puikiai atlikusi talpios daiktų talpyklos funkciją. „DO architects“ bendraįkūrėja, partnerė architektė Gilma Teodora Gylytė savo pusseserei padėjo įsikurti senelių bute, blokiniame name, pasitelkusi tvarumo principus – patogi funkcija, tik tai, kas reikalinga. Architektas Gintautas Natkevičius įgyvendino senosios „Spindulio“ spaustuvės konversiją į ugdymo įstaigą – mokyklą, kurioje atidengtos senosios betoninės konstrukcijos pabrėžia autentišką erdvės charakterį ir tuo pačiu edukuoja jos lankytojus.
Prikelti pastatus, jų vidaus erdves antram gyvenimui, laikantis žiedinės ekonomikos principų, yra ne tik tvaru – tokių pastatų erdvės alsuoja pagarba praeities kartoms, jose gyvenusioms ir dirbusioms. Nemažai pastatų net ir sovietmečiu Lietuvos architektai projektavo pagal geriausius pažangių Vakarų Europos šalių pavyzdžius, juos rekonstruojant aptinkama nemažai ir vertingų meno kūrinių – vitražų, freskų, kurie dar neseniai keliavo į sąvartynus. Pastarųjų metų tendencija – jeigu nepavyksta išsaugoti autentiškoje vietoje, jie pasitarnauja kaip kitų erdvių – restoranų, kavinių, biurų dekoro elementas.
Kontekstualumas, genius loci
Jeigu šiuo metu kuriame naują sluoksnį – naujai statome pastatą ir įrengiame jame interjerą, ieškoti įkvėpimo galime esamoje aplinkoje. Kurioje vietoje yra pastatas, kokia šios vietos ypatybė, kuo garsėja regionas, miestas ar rajonas? Kokia urbanistinė struktūra jam būdinga, kokia augmenija? Visuomet galima pasitelkti lietuviškai (indo europiečių) pasaulėžiūrai būdingą struktūriškumą, geometrijos suvokimą – Gedimino stulpai, svastika, šiaudiniai sodai. Niekas taip neatspindi kūrėjo meistriškumo, kaip vietos dvasios (lot. genius loci) pajautimas. Jeigu būsime savimi, vertinsime savo paveldą, visuomet būsime pasauliui įdomūs. Tarptautiniame architektūros festivalyje „World Architecture Festival 2025“ (WAF) Majamyje architekto Mariaus Mateikos vadovaujamos studijos „MAMA architects“ kurtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjeras buvo atrinktas iš daugiau nei 37 šalių atstovų pateiktų 780 projektų, šalia tokių architektūros gigantų kaip „Foster + Partners“, „Bjarke Ingels group“, „Studio Gang“, „Grimshaw“ ir „Perkins&Will“, kaip pavyzdinis viešųjų pastatų interjeras. Architektūros čempionatu dažnai vadinamas „World architecture festival“ – didžiausias ir įtakingiausias renginys pasaulyje. Projektas tapo dėmesio centru dėl unikalaus molio dekoro, kuriam prireikė net 32 tonų molio ir specialiai sukurtos technologijos, leidusios tradicinę medžiagą paversti inovacija. „Paradoksalu, bet mūsų inovacija kilo iš seniausio elemento – žemės. Molis tapo simboliu to, ką Lietuva gali duoti pasauliui: tikrumo, šilumos ir žmogiškumo architektūroje“, – teigė Mantas Petravičius, Klaipėdos muzikinio teatro dailininkas, nacionalinio transliuotojo LRT parengtame interviu. „Šis įvertinimas – tai žinutė, kad pasaulis pasiilgo tikrumo“, – sakė M. Mateika. Juk suomių architekto Alvaro Aalto sukurtos, šiaurės šalies gamtinės aplinkos įkvėptos interjero detalės iki šiol yra pasaulinės dizaino ikonos lygia greta su kitais žymiais dizaino šedevrais.
Vietinės medžiagos ir tvarumas
Žmogus iki XX a pradžioje gyveno darnoje su gamta, ją stebėjo. Beveik po 100 metų architektai ir interjero dizaineriai vėl gręžiasi į tradicines medžiagas, suprasdami tiek socialinės atsakomybės svarbą – įtraukti vietinius gamintojus į procesus, tiek ir sveikos aplinkos būtinybę. Palygindamas senąsias sodybas, kurios pamažu smenga į žemę ir lieka tik slenksčio akmuo ir medžiai, žymintys buvusio namo vietą, architektas Aidas Krutejavas svarsto apie šiuolaikinius pastatus: „Susimąstau apie pėdsaką, liksiantį po jų – neyrančias PIR/PUR izoliacijos sankaupas, sintetinius vamzdynus, pakabinamųjų lubų karkasus…“. Architektui svarbu, kad jo pasirinkta medžiaga, jos eksploatacija, pakartotinis panaudojimas ar sunykimas būtų patikrinti laiko ir paliktų kuo mažesnį pėdsaką. Bendradarbiaudamas su architekte Ieva Baranauskaite jis suprojektavo ir pastatė namą Kauno rajone, kartu atlikdami ir tiriamąjį tvarios statybos darbą: surinko tvarių Baltijos jūros regione gamintų produktų katalogą, siekiant sumažinti anglies pėdsaką statybos metu ir ilgalaikį poveikį artimai aplinkai. Fasadines plytas Dzūkijoje išdegino keramikas, naudodamas vietinį molį ir senąsias lietuvių technologijas. Anot architekto, šiuolaikinė industrializacija ir globalios tiekimo grandinės leidžia medžiagas atsivežti ir bet kurios pasaulio šalies, tačiau taip niveliuojama architektūrinė išraiška ir prarandamas „know-how“. Todėl nemažai architektų ir interjero dizainerių prioritetą teikia medžiagoms, kurių gamyba skatina projektui artimo regiono ekonominę raidą ir palaiko tokius amatus, kaip medžio ir metalo apdirbimas, mūro ar betono darbai. Lietuviškuose interjeruose vis daugiau vyrauja ąžuolo tekstūrų – grindų, durų ar sienų detalių, o kokybiški lietuviški baldai vis dažniau suranda vietą šalies būstuose. Renkantis medžiagas interjerui, kuris yra pastate, siekiančiame tvarumo sertifikatų, privaloma pateikti ir EPD (angl. environment product declaration). Panašiai, kaip pirkdami maisto produktus žiūrime į jų sudėtį, taip pat svarbu žinoti ir interjero elementų medžiagų kilmę ir sudėtį.
Daugelis Jono Prapuolenio kūrybos tyrinėtojų pažymi jo potraukį naudoti išskirtinai lietuviškas medienos rūšis. Kėdė, pelniusi Paryžiaus parodos aukso medalį, buvo pagaminta iš kriaušės medienos su slyvos medžio intarsijomis. Savo baldų gamybai J. Prapuolenis paprastai rinkdavosi ąžuolą, beržą, uosį, o kartais tokius medžius, apie kuriuos šiandien esame mažai tegirdėję, – skirpstą, vinkšną bei Lietuvoje retai aptinkamą kareliškąjį beržą. Jonas turėjo pažįstamų miškininkų, tad neretai pats keliaudavo po miškus, stengdamasis pajausti medžių dvasią, atrinkti naujiems kūriniams tinkamą medienos tekstūrą. Kiekvieną savo rankomis išskeltą lentą jis čiupinėdavo, ieškodamas kuo išraiškingesnio rievių žaidimo.
Individualumo paieškos
Interjeras, kuris atspindi šeimininkų individualumą, kuriame yra daiktų, turinčių įsigijimo ar paveldėjimo istoriją, bus mažiau pavaldus laikui – daiktas ar baldas, atlaikęs daug metų, tikėtina gyvuos dar tiek pat ir daugiau. Interjero elementai, prikelti naujam gyvenimui, gali būti įdomesni ir originalesni, nei tie, kuriuos šiuo metu galime įsigyti baldų salonuose ar internete. Štai „Vinted“ biure (projekto autoriai „DO architects“) panaudoti atnaujinti baldai suskambėjo naujomis, netikėtomis natomis. Kaip ir architekto Manto Peteraičio projektuotame restorano ir pirties klubo interjeras, įrengtas naudojant visus naudotus ir restauruotus baldus, taip pat eksponuojamas ir iš griaunamo statinio Klaipėdoje išgelbėtas luitinis vitražas. Išlaikydami pagarbą praeičiai, galime sukurti originalią, mūsų šalies vystymosi raidą ir skirtingus, kad ir nesenos, istorijos etapus atspindintį interjerą. Interjero dizainerė Gabija Felenderė apgailestauja, kad vartant interjero žurnalus dažnai sunku atskirti, ar tai naujai įrengtas interjeras, ar jau matytas praeitais metais. Pastebimi tie patys šablonai – panašūs spalviniai sprendimai, apšvietimo technologijų standartai, o kartais net ir tie patys baldai. „Nuo pat susidomėjimo vintažu pradžios ieškojau išskirtinių daiktų, kurie atspindėtų mane ir kurtų asmeninę mano namų istoriją – atskleidė ji. – Man tikrai gera gyventi tokiuose namuose, kurių kiekvienas daiktas pasakoja savo istoriją ir išskirtinumu nusako mus, namų gyventojus“.
Funkcionalumas – numatyti būsimas transformacijas
Anksčiau interjerai, jeigu nebūdavo gaisrų ir karų, atlaikydavo keletą dešimtmečių ar net ir iki šimto metų. Pietiniuose Europos kraštuose, kuriuos mažiau palietė XX a pasauliniai karai, teko matyti ne vieną XIX a pabaigos pastatą, kurio interjeras beveik nepakitęs naudojamas iki šių dienų! Mūsų šalyje iš kartos į kartą paveldimo būsto procesą nutraukdavo karai ir okupacijos. Tačiau projektuojant šiuolaikinį interjerą vertybe tampa nebe ilgaamžiškumas, o lankstumas – galimybė prisitaikyti prie pokyčių. Todėl svarbu atsižvelgti ir į ateityje planuojamas transformacijas. „Jeigu anksčiau užsakovai kreipdavosi turėdami aiškias ir griežtas užduotis, tai dabar, sparčiai vystantis technologijoms ir poreikiams, šių užduočių rėmai išblunka“ (architektas Viačeslavas Malenko, „2 SM architects“, 2025 m.). Todėl pagrindinis planavimo procesas prasideda nuo prioritetų nustatymo. Komerciniams pastatams svarbu numatyti būsimus pokyčius ir sukurti ilgalaikę objekto plėtros strategiją, suprasti organizacijos, kuriai projektuojamas pastatas, veiklą ir jos augimo potencialą. Interjero dizaino sprendimai, jungiant pagrindines uždaresnes patalpas su bendromis, gali ateityje užtikrinti mažiau kaštų reikalaujančias korektūras – tam tikrų pertvarų ar baldų transformacija yra kur kas paprastesnė, nei inžinerinių tinklų pokyčiai.
Apibendrinant
Ar lietuviškas interjeras jau turi tų ypatingų bruožų, kurie jį išskirtų iš kitų Europos šalių interjerų? Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes interjero „lietuviškumas“ dar formuojasi ir tik kūrybiškumas lems, ar galėsime išsiskirti.
Siekiant kurti unikalų, lietuvišką interjerą, svarbu apčiuopti jo bruožus, numatant ir būsimas transformacijas ir prisitaikant prie pokyčių. Todėl pagrindinės keturios kolonos, kurios, sekant susiformavusiomis bendromis europietiškomis vertybėmis, turėtų atspindėti lietuviško interjero tapatybę, atsparesnę globaliems pokyčiams:
- dėmesys kiekvieno individo ar įmonės poreikiams ir saviraiškai;
- pagarba istorijai: kur įmanoma išsaugant kultūrinius sluoksnius, sukurti pasakojimą apie interjero raidos etapus;
- tvarumas: naudoti vietines medžiagas;
- vietinės amatininkystės skatinimas: labiau kliautis išlikusiomis tradicinėmis technologijomis – medžio apdirbimo, keramikos, baldų pramonės, tekstilės.
